Jurgis Baltrušaitis (1873)
| Jurgis Baltrušaitis | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1873 m. gegužės 2 d. Paantvardys, Jurbarko valsčius |
| Mirė | 1944 m. sausio 3 d. (70 metų) Paryžius, Prancūzija |
| Sutuoktinis (-ė) | Marija Olovianščikova |
| Vaikai | Jurgis |
| Veikla | poetas, eseistas, vertėjas, diplomatas |
| Alma mater | Maskvos universitetas |
 Vikiteka |
Jurgis Baltrušaitis (1873) |
Jurgis Baltrušaitis (1873 m. gegužės 2 d. Paantvardyje, Jurbarko valsčius – 1944 m. sausio 3 d. Paryžiuje, palaidotas Mon Ružo kapinėse) – Lietuvos poetas, eseistas, vertėjas, diplomatas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1885–1893 m. mokėsi Kauno gimnazijoje, ją baigęs gyveno Maskvoje. 1898 m. baigė Maskvos universiteto Gamtos skyrių, kartu studijavo literatūrą, mokėsi kalbų. Poliglotas, mokėjęs 15 kalbų.
1899 m. su bendramoksliu Sergejumi Poliakovu įkūrė leidyklą „Skorpion“ (Скорпион), bendradarbiavo simbolistų leidiniuose „Северные цветы“, „Весы“. 1899 m. rugpjūčio 30 d. slapta vedė Maskvos pirklių palikuonę Mariją Olovianščikovą (1878–1948; tuoktuvės vyko Znamensko šventykloje), su kuria susipažino 1896 m.[1] Nors Marijos šeima priešinosi santuokai, Baltrušaičiai su Marijos šeima susitaikė 1903 m., gimus sūnui Jurgiui.[2] Normalizavosi santykiai su Marijos motina, broliu Viktoru ir seserimi Tatjana.[2] 1912–1914 m. bendradarbiavo laikraštyje „Русь“, žurnaluose „Правда“, „Золотое руно“, „Русская мысль“, „Русские ведомости“, „Заветы“, „Северные записки“, 1913 m. angliškame žurnale „The Mask“.
Po 1917 m. trumpai vadovavo Maskvos rašytojų organizacijai. 1920–1922 m. Lietuvos specialiosios misijos vadovas, 1922–1939 m. Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras SSRS, nuo 1939 m. Lietuvos pasiuntinybės Prancūzijoje patarėjas.
Žmonos namuose Povarskaja (sovietmečiu Vaclavo Vorovskio) g. 24. įkūrė Lietuvos Respublikos atstovybę. Pastatas iki šiol priklauso Lietuvos Respublikai. Buvo vienas pirmųjų diplomatinio korpuso atstovų sovietų Maskvoje. Išduodamas Lietuvos Respublikos kelionės dokumentus persekiojamiems žymiems Rusijos inteligentijos atstovams, sudarė galimybes jiems pasitraukti į Vakarus, prisidengiant lietuvių pabėgėlių grįžimu į Tėvynę. Tarp išgelbėtųjų - M. Dobužinskis, K. Balmontas, B. Zaicevas su šeima. Bandė padėti O. Mandelštamui ir M. Cvetajevai.[3] Tai pelnė baltosios rusų emigracijos pagarbą jaunai Lietuvos valstybei. Turėjo didelį autoritetą Maskvoje reziduojančiame diplomatiniame korpuse, tarpukaryje ilgą laiką buvo renkamas šio korpuso seniūnu.
1932 m. Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras.
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vienas žymiausių rusų ir lietuvių simbolistų. Rašė lietuvių ir rusų kalbomis. Poezijai rusų kalba (apie 300 eilėraščių) būdinga amžinųjų būties tiesų, gyvenimo prasmės filosofiniai apmąstymai, elegiška rimtis, abstraktūs simboliniai vaizdai, klasikinė forma. Lietuvių kalba parašytuose kūriniuose Lietuvos išlikimo tema, filosofinė refleksija ir alegorija jungiama su kaimo buities ir gamtos vaizdais. Kūryba turėjo įtakos lietuvių poetams. Išvertė į rusų kalbą H. Ibseno, O. Vaildo, A. Strindbergo, Dž. Bairono kūrinių.
Jo poezijos išversta į anglų, italų, lenkų ir kitas kalbas. Į lietuvių kalbą Jurgio Baltrušaičio eilėraščių išvertė Balys Sruoga, Faustas Kirša, Linas Broga.[4]
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Žemės laiptai, (Земные ступени), Москва, Скорпион, 1911 m.
- Kalnų takas, (Горная тропа), Вторая книга лирики Москва, Скорпион, 1912 m.
- Įkurtuvės, satyrinė poema, lietuvių kalba, Kaunas, Valstybinė leidykla, 1941 m.
- Ašarų Vainikas, eilėraščių rinkinys, Kaunas, Valstybinė leidykla, 1942 m.
- Žemės pakopos, Zemnyja Stupeni: elegijos, giesmės, poemos, iš rusų k. vertė J. Valaitis. Tiubingenas, A. Urbonas, J. Kapočius, 1947 m.
- Lelija ir pjautuvas, (Лилия и серп), Париж: YMCA Press, 1948 m.
- Poezija, Bostonas, Kun. P. M. Juras, 1948 m.
- Poezija. – Vilnius, 1967.
- Medis ugnyje (Дерево в огне, стихи). Вильнюс, Vaga, 1969 m., 2 leidimas 1983 m.
- Žemės laiptai: elegijos, giesmės, poemos, Kalnų takas, vertė Linas Broga. – Vilnius: Vaga, 1973.
- Lelija ir pjautuvas, poezija. Iš rusų kalbos vertė Linas Broga. – Vilnius: Vaga, 1996.
- Menka, ką tu vien protu žymi…, poezija. – Kaunas: Vada, 2000.
- Apimti žmogų iki dugno. – Vilnius: Aidai, 2001.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Daujotytė (1994), p. 113
- ↑ 2,0 2,1 Daujotytė (1994), p. 114
- ↑ Daujotytė (1994), p. 115
- ↑ Viktorija Daujotytė. Jurgis Baltrušaitis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 577 psl.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Viktorija Daujotytė. Jurgis Baltrušaitis. – Vilnius, 1974.
- Виктория Дауётите. Юргис Балтрушайтис: монографический очерк. – Вильнюс: Vaga, 1983.
- Viktorija Daujotytė. Su Jurgiu Baltrušaičiu. – Vilnius: Regnum, 1994., 143 p., ISBN 9986-494-07-9
- Gintauta Kievišienė, Vytautas Kutkevičius, Nijolė Norkienė. Jurgio Baltrušaičio pėdos gimtinėje. – Jurbarkas: Šviesa, 1997.
- Lietuvių rašytojai. Bibliografinis žodynas: A-J. – Vilnius: Vaga, 1979. – P. 107–113
- Laimonas Tapinas. Imk, klajokli, žibintą vilties. – Vilnius: Alma littera, 2000.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Jurgio Baltrušaičio poezija Archyvuota kopija 2010-06-28 iš Wayback Machine projekto.
- Балтрушайтис Юрий Казимирович. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 1 (1) : Аа — Вяхирь. С.-Петербургъ, 1905. (rus.)
